Žengiant į 40 rugsėjį...

Mokytoja dalyvavo testų klausimų rengėjų mokymuose.

Mokytoja dalyvavo projekte "Pradinių klasių mokytojų ir specialiojo ugdymo pedagogų kompetencijų taikyti informacines komunikacines technologijas (IKT) ir inovatyvius mokymosi metodus tobulinimo modelio išbandymas ir diegimas" 

Reportažas apie mokytoją...

 

 

Kiekvienas mąstantis žmogus dažnai sau pateikinėja įvairių klausimų. Taip rutuliojasi pokalbis su savimi, vyksta atsiskaitinėjimas apie nuveiktus darbus. Šiuolaikišku požiūriu – saviauditas. Pamąsčiau, jog trisdešimt penktaisiais metais verta tai pabandyti ir man. Klausimai ir atsakymai į juos – paprasti. Tik kiek neįprasta, jog tai – monologas.

 

 

 

 

Ar neapsirikau pasirinkdama pedagogės profesiją?

Tik kiek vėliau supratau, kad tėvai laiku įžvelgė, jog turiu kantrybės prižiūrėti ir auklėti už save jaunesnes sesutes ir brolį. Mama palydėjo mane, keturiolikmetę mergaičiukę, į Panevėžio Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Priėmė. Įsigijau vaikų darželio auklėtojos specialybę. Pirmieji darbo metai Kupiškio vaikų lopšelyje-darželyje atmintyje įsirėžė giliai. Į jį eidavau lyg į šventę. Nuo tada iki dabar į klausimą: „Jeigu galėtum apsispręsti iš naujo...“, atsakymas vienintelis: „Vėl rinkčiausi pedagogės profesiją“. Už man suteiktą galimybę atrasti šį pašaukimą labiausiai dėkoju savo tėvams, pirmajai mokytojai Genutei Laužikienei.

 

Bet jau seniai Noriūnuose...

Ištekėjus buvo lemta persikelti gyventi į naujai statomą melioratorių miestelį. Noriūnuose jau 30 metų. Iš pradžių teko dirbti Noriūnų vaikų lopšelyje-darželyje. Kartu su manimi į jį keliaudavo mažamečiai sūnus ir dukra. Net skaudu prisiminti, kiek sumanymų, kūrybos visos darbuotojos įdėjome, kad ikimokyklinė įstaiga būtų šiuolaikiška. Dabar graudu žiūrėti į be naudos stūksantį pastatą. Nors buvau bebaigianti ikimokyklinio ugdymo aukštąjį mokslą, tačiau pradėjus dirbti Noriūnų pagrindinėje pradinių klasių mokytoja, reikėjo iš naujo kibti į studijas. Džiaugiuosi, kad užteko atkaklumo Šiaulių universitete įgyti socialinių mokslų (edukologijos) bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir pradinių klasių mokytojo kvalifikaciją. Dabar visa tai tik konstatuoju, tačiau mamos, mokytojos ir neakivaizdininkės studentės pareigas suderinti nebuvo lengva. Bet dėstytojai mokėjo įvertinti neakivaizdininkų pastangas, kvietė mus ir ateityje bendradarbiauti. Aš iki šiol palaikau ryšius su matematikos vadovėlių autoriais D. ir A. Kiseliovais. Beje A. Kiseliovas stebėjo matematikos pamoką ir mokiniai buvo laimingi pabendravę su autoriumi.

 

Ir vis dėlto ne diplomai lemia pedagogo duonos skonį...

Šių dienų mokytojas turi suvokti savo misiją ir turėti viziją, mokėti dirbti su naujomis technologijomis, būti veiklus klasės vadovas ir jautrus psichologas. Persekioja įžymaus pedagogo V. Mizero mintis: “Jei tavo žodžiai...- širdies lašai, dalink juos tik vaikams...“ Kartais širdies lašai virsta ašaromis, nes nepritekliai šeimose, tėvų nesantaika, nedarbas, blogio nestokojanti aplinka daro poveikį vaikams nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Todėl ir pradinėse klasėse yra liūdnų, irzlių, neįstengiančių susivaldyti ir net agresyvių mokinukų. Dalies mokinių keistas požiūris į pareigą semtis naujų žinių, draugus.

 

Tame vaikiškame pasaulyje ieškai ir savęs...

Mokymasis pasikeitė. Sąlygos puikios, bet yra dalykų, kuriuos suprasti mokinukams sunku. Žiūri jie į mokytoją tarsi nusikaltę. Pasiklydusiems mokymosi labirintuose ir ašarėlės byra. Kad jų neprislėgtų neviltis, padovanoju padrąsinantį žvilgsnį, žodį ir tikėjimą, kad viskas bus gerai.

Mažasis mokinukas – jautrios sielos. Iš jų nuoširdžių rašinėlių nemažai minčių, samprotavimų patenka ir į klasės dienoraštį. Taip gimė knyga „Klasės vadovo užrašai“. Kartais tuose rašinėliuose atsiveria vaikus nuolat slegiantys rūpesčiai. Tokiu atveju skubu jiems į pagalbą. Nejučiomis, kad nenutrūktų mus siejančios tarpusavio pasitikėjimo gijos. Jas priskiriu prie mokytojo profesinės laimės. Beje, ji sunkiau būtų pasiekiama be artimųjų padrąsinimo ir paramos.

 

Mokytojo laisvalaikis, pomėgiai – juk neatskiriama nuo rengimosi naujam veiklos etapui?

Smagu keliauti su savosios klasės mielais antrokėliais ir jų tėveliais. Su šeima aplankytos visos įžymesnės Lietuvos vietos. Teko ilsėtis prie Juodosios jūros, Jūrmaloje, lankytis Saremų saloje ir už Uralo-Omsko srityje. Mėgstu skaityti žymių žmonių prisiminimus, pedagogikos klasiką, spęsti kryžiažodžius, sudokus, kurti karpinius, lankyti parodas, užsiimti kūrybine veikla, nepraleidžiu progų nuvykti į koncertą, spektaklį ir su meile puoselėti savo namus, aplinką, kurioje, būtų smagu šeimos nariams ir pačiam mažiausiam žmogučiui anūkėliui. Esu baigusi visuomeninių korespondentų mokyklą ir seniai bendradarbiauju rajono laikraštyje, savo kūrinėlių pateikti „Kupiškėnų mintims“ drąsinu ir savo mokinius.

Ekaterina Vanagienė - Klasės vadovo užrašai

Šis leidinys - tai klasės vadovo pagalbininkas, kuris palengvins veiklos planavimą, organizavimą, vykdymą ugdant pradinių klasių mokinius. Leidinyje pateikiama daug idėjų, pasiūlymų įvairioms klasės vadovo veiklos sritims, aprašomos galimos bendravimo bei bendradarbiavimo su ugdytinių tėvais (globėjais), pedagoginio tėvų švietimo formos, šeimos pažinimo būdai, yra pakankamai rekomendacijų klasės bendruomenei formuoti. Ganėtinai didelę dalį leidinio sudaro priedai, kuriuose pateikta papildoma medžiaga, susisteminta pagal klasės vadovo veiklos sritis. Leidinyje vertingų idėjų, pasiūlymų bei rekomendacijų gali rasti ne tik pradinių, bet ir vyresnių klasių, taip pat ikimokyklinių įstaigų, bendrojo lavinimo mokyklų vadovai, siekiantys gerinti švietimo įstaigos ir šeimos partnerystę.

Jei tavo žodžiai... - širdies lašai, dalink juos tik vaikams...
[V. Mizeras]

 

Pratarmė
Ugdant vaiką labai svarbus klasės vadovo vaidmuo. Tai vadovavimo menas, supratimas ir mokėjimas dirbti su daugybe skirtingų pasaulių auklėtiniais bei jų tėvais. Tik gerai pažinus šeimą galima tikėtis gražaus abipusio bendravimo, pasitikėjimo, tolerancijos, geresnių žinių bei palaikymo.
Dažnai nedrąsu žengti pirmuosius pedagoginio darbo žingsnius. Rodos, žinių yra, o praktinių įgūdžių trūksta. Kaip rasti kelią į auklėtinių širdis, kad išmoktų turiningai leisti laiką, kad tėvai būtų geranoriški partneriai ir pagalbininkai, suprastų mokymosi svarbą ir jaustų atsakomybę.

Bendravimas su tėvais - viena iš svarbiausių klasės vadovo darbo formų. Gebėjimas būti diplomatiškam, geranoriškam, pasitikinčiam atneša sėkmę. Tėvai laikomi partneriais nepriklausomai nuo jų padėties visuomenėje, užimamų pareigų.
Gražūs tarpusavio santykiai lemia tai, kad vaikas auga kaip pilnavertis žmogus, su džiaugsmu prisimena pirmąsias dienas mokykloje. Tik nuo pedagogų ir tėvų priklauso, ar vaikui bus saugu gyventi, ar jis bus aktyvus mokyklos bendruomenės narys. Norint sutarti su auklėtinio šeima, reikia laiko, atsidavimo ir psichologinių žinių. Labai svarbu, kad būtų abipusis pasitikėjimas, kad tėvai jaustųsi esą klasės vadovo patarėjai, padėjėjai ir bendraminčiai.

Leidinys skiriamas mokytojams ir klasių vadovams. Jame per ilgametę darbo patirtį autorės sukaupta informacija: tai ne vien metodinė medžiaga ar teorinės žinios apie mokinių auklėjimą, bet ir praktiniai patarimai, įvairios anketos mokiniams ir tėvams, renginių scenarijai, idėjos bei pasiūlymai. Šis leidinys paskatins kūrybiškiau žvelgti į klasės vadovo darbą, pradedantiesiems suteiks drąsos ir pasitikėjimo savimi kartu su auklėtiniais žengiant pažinimo keliu.


Leidinio "Klasės vadovo užrašai" vaizdo pristatymas

Nelengvas pirmosios knygos atėjimas

 

Spalio 26 d. Noriūnų Jono Černiaus pagrindinėje mokykloje buvo pristatytas pirmasis rajone pradinių klasių mokytojos Ekaterinos Vanagienės leidinys „Klasės vadovo užrašai“. „Tai mano veidrodis,“ – apie išleistą knygą sakė jos autorė. Kaip iš pradinuko sąsiuvinio galima atpažinti vaiko būdą ir gyvenimo sąlygas, taip į šį 80 puslapių leidinį mokytoja sudėjusi didelę dalį savo širdies, savo darbo aplinkos.

 

Gaila Matulytė, „Kupiškėnų minčių“ korespondentė

2005 m. lapkričio 5 d., šeštadienis

 

Tądien pristatydama „Klasės vadovo užrašus“, E. Vanagienė labiausiai galėjo atsiremti į savo buvusius auklėtinius, dabartinius devintokus. Jie dalyvavo pirmojoje kūrybos pamokoje, skaitė mintis iš laiškų, prieš penkerius metus rašytų savo pirmajai mokytojai, kurią ne vienas jau praaugo. Mokiniai deklamavo eiles, improvizavo, šoko, dainavo, sukurdami skaidrią prabėgusios vaikystės nuotaiką.

Naujoje mokytojos E. Vanagienės knygoje, kurią 1 000 egzempliorių tiražu išleido leidykla „Lucilijus“, gausu ne tik teorinės medžiagos apie klasės vadovo darbą, bendravimą su pradinių klasių mokiniais bei jų tėvais, bet ir praktinių patarimų, kaip organizuoti šventes, vesti susirinkimus, paįvairinti klasės gyvenimą. 

Autorę pasveikino leidybos vadovė Danguolė Vasiliauskienė, įteikdama jai 30 ką tik išleistų knygų, kurių viršeliai mirga ryškiaspalvės gėlės žiedais. Mylimai mokytojai gėlių puokštes dovanojo ne tik buvę auklėtiniai bei jų tėveliai, bet ir kolegos iš Obelių (Rokiškio raj.) pradinės mokyklos, Kupiškio rajono pradinių klasių metodinės tarybos, kai kurių Noriūnų mokyklos mokytojai, Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius.

Po sunkaus ir įtempto knygos rengimo, pradėto vasario mėnesį, E. Vanagienė sakė, jog pagaliau gali džiaugtis rezultatu. Iki tol sunku buvo ne tik priversti paklusti kompiuterį (juk leidinyje tiek daug schemų, brėžinių!), bet ir atrinkti svarbiausią medžiagą.

Pradinių klasių mokytoja per savo 30 darbo metų sukaupė nemažai metodinių tekstų, mokinių laiškų, darbelių. „Branginti kiekvieną daiktą išmokau iš savo tėvelių, - prisiminė leidinio autorė, - galbūt todėl kruopščiai rinkau viską, ką per pamokas nuveikdavome su pradinukais. Vėliau juos nustebindavau parodžiusi pirmąsias raideles, piešinius, aprašytas svajones“. Mokytoja tikino negailinti laiko darbui ne tik pamokose, bet ir su tėvais, kurie savo idėjomis gali labai daug pagelbėti ugdant mažuosius.

Jau penkerius metus metodinei tarybai vadovaujanti pradinių klasių mokytoja savo patirtimi dalydavosi konferencijose, rengdavo pranešimus. Tačiau šįkart ji gali didžiuotis, anot leidėjų, kol kas analogo šalyje neturinčiu leidiniu.

Viena iš paskatų leisti buvo ta, kad E. Vanagienės dukra Deimantė, vėliau prisidėjusi prie jos rengimo, Vilniaus Antakalnio vidurinėje mokykloje buvo paskirta vienos klasės vadove. Jaunai absolventei trūko darbo patirties, ji nuolat klausdavo mamos patarimų. Autorė viliasi, kad šis leidinys taps pagalbininku ne tik pradinių klasių, bet ir vyresnių klasių auklėtojams.

Norint išleisti knygą, pasak E. Vanagienės, reikia ryžto, pasitikėjimo, mokėjimo išklausyti kritinį žodį. Tas leidinys nebūtų gimęs, jei nesitęstų šiltas bendradarbiavimas su tėvais, jei mokiniai nepasitikėtų savo mokytoja. Taip pat reikia daug skaityti, gilintis į ugdymo proceso naujoves.

Laikydama rankose savo parašytą knygą, E. Vanagienė teigė pajutusi šio įvairialypio darbo vaisius. Paklausta, ar ateityje planuoja ilgametę patirtį paskleisti naujo leidinio puslapiuose, pedagogė sakė, jog šiuo metu nori pailsėti, pabūti su šeima, pagyventi sau, o po kurio laiko galbūt vėl atsisijos mintys naujai knygai.

Leidinio informacija-recenzija